Apie Respubliką. Iš archyvų ir ambonų

Į knygą sudėti akademiniai ir eseistiniai Dariaus Kuolio tekstai, kuriuose nagrinėjamos respublikos ir laisvės idėjos, svarstomi bendruomenės tapatybės, istorinio pasakojimo, švietimo politikos, santykių su Rusija ir Lenkija klausimai. Čia mėginama atverti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės sukauptą egzistencinę patirtį, išryškinti dabarčiai reikšmės nepraradusias praeities nuostatas, idėjas, moralines laikysenas. 

Knygoje rekonstruojama senojoje Lietuvoje vyravusi respublikos samprata: respublika visuomenės suvokta kaip vienos teisės ir bendrų vertybių jungiama, tvarką savo krašte pati kurianti laisvų piliečių bendruomenė. Dariaus Kuolio tyrimai liudija, kad lietuviai jau pirmojoje XVI amžiaus pusėje žvelgė į savo valstybę kaip į „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respubliką“, kad savarankišką Lietuvos Respubliką jie stengėsi išsaugoti ir po Liublino unijos -  Abiejų Tautų Respublikoje. 

Knygoje parodoma, kad modernios tautos ir valstybės kūrėjams (tiek XX a. pradžios inteligentams, tiek Sąjūdžio žmonėms) taip pat būdinga klasikinė respublikos samprata – laisva politinė bendruomenė remiasi moraliniais pagrindais, krašto politinės kultūros tradicija. Gyva išlieka ir respublikoniška laisvės samprata: esame laisvi, jei dalyvaujame kuriant bendro gyvenimo taisykles.

Daug dėmesio tekstuose skiriama istoriniam pasakojimui. Jo paskirtis – ne tik paaiškinti istorinius įvykius, bet ir padėti susivokti dabartyje, atskleisti savo tapatybę, perduoti pilietines dorybes ir respublikos vertybes. Kartu istorinis pasakojimas gali stiprinti asmens ir bendruomenės laisvos valios veiksmus, padėti kurti norimą socialinę tvarką.

Panašiai kaip Stasys Šalkauskis, Meilė Lukšienė autorius pagrindžia švietimo svarbą bendruomenės ir valstybės gyvenimui, atskleidžia per amžius Lietuvoje gyvavusią mokyklos ir respublikos sąveiką, nagrinėja švietimą kaip modernios Lietuvos savikūros būdą. 

Darius Kuolys savitai tęsia kun. Stasio Ylos, Vytauto Kavolio mintis kaip idėjų istorikas: analizuoja jungtis tarp senosios LDK ir modernios Lietuvos Respublikos asmenybių, vaizdinių, idėjų, vertybių ir elgsenų. Kartu jis grindžia savo mintis praktiko patirtimi, įgyta kartu su kitais brėžiant atkurtos Lietuvos Respublikos raidos perspektyvas, projektuojant ir įgyvendinant švietimo reformą.

Knygos tekstai atskleidžia dramatišką įtampą, persmelkusią Lietuvos politinį ir intelektualinį gyvenimą. Klausiama, ar dabarties Lietuvoje išlieka gyvybinga klasikinė politinė kultūra, ar dar gyvi Sąjūdžio laikais lietuvius į politinę tautą telkę laisvės ir demokratijos idealai. Pagaliau provokuojama: ar lietuvių visuomenė išvis yra pajėgi turėti, išsaugoti savo Respubliką – demokratiniais pagrindais tvarkomą valstybę, jei atsisako respublikoniškos laisvės sampratos, tradicinio mokyklos ir Respublikos ryšio?

Dariaus Kuolio knyga atveria jungtis tarp senosios Kunigaikštystės ir šiuolaikinės Lietuvos, aktualizuoja praeities patirtis, skatina akademines diskusijas apie nūdienę Lietuvos tikrovę ir lietuvių politėjos ateities kelius.